Kągi, grįžau aš šiandien iš kaimo. Kūčiavojom, taip sakant ten. O vat tep vat buvo:
Iš vakaro užmigau su mintimi, kad kas būtų jei nakvočiau pas ką namuose (gi būna ten tie pižaminiai naktinėjimai) ir pabusčiau antra. O jei kas į mane miegančią žiūrėtų? (:
Pabudau tamsoj. Susigriebiau mobilų, radau draugo sms ir atrašiau kažkątais. (: Susigrabaliojau akinius, patupdžiau ant nosies ir pažiūrėjau kiek valandų (mobiliam). Tik tuomet prisiverčiau jungt švieselę prie lovos. O buvo vos pusė septynių ir galvojau dar spėsianti sudėt dovanas po egle. Ha. Įjungus šviesą suvokiau, kad mane stebi mano sesers akys! Sėdi ir žiūri. Visą mano pabudimą matė. ((: Atsiprašius už nepatogumus nulėkiau padėt savo dovanų partijos. Aham. Tuomet mes abi nuėjom pažadinti tėvelių, mat “senelis atkeliavo, dovanų paliko!”. (: Mama atėjo pažiūrėt kas tatais, o tėtis užmurmėjęs numigo toliau. Įjungėm eglutės šviesutes. O dovanų buvo daug! Visos gražiai supakuotos, dailiai atrodė po mūsų eglute: tikra, kvepiančia, jaukia, nediduke. Ėmėm pakuotis. Smagumėlis. Cepei žaisliuką padovanojom, tai žaidė labai ir muistės po dovanų popierus. O kadangi mes šiemet beveik nenaudojom dovanų maišelių, tai buvo daug gėrio plėšyt popierą. O gavau tai vat ta tai: pačiūžas (eit ant akropolio ledo kai bus ((: ), knygą apie Mikę Pūkuotuką (mintys), knygą apie piešimą, tris romanus, saldainių, sausainių, šokolado… Smagumėlis. Pradžiugino šeimą mano dovanos. (: Po to ėjom visos trys (aš, mam, sesė) arbatos ir kavos ir ėmė dorot padovanotuosius saldainius prie to viso gėrimo. Prašvitus susiruošėm kaiman. Vežiaus gitarių, tai mantos turėjau kaip reikiant: kuprinė (sunki), gitaros dėklas (sunkus) ir dovanų maišelis (nesunkus, bet ranką užima). Viską į troleibusą, po to į autobusą. Ir kaiman. Ten pirmas kūčias sutikau kaip suaugęs žmogus. T.y. dirbau kaip visi, virtuvėj daugiausiai. Smagu net buvo, kalbėjau su giminėm. Močiutė net norėjo su manim kalbėt, kas keista buvo. Po darbų žiūrėjom kažkokį koncertą ir kalbėjom su močiute apie muziką. Manau, ji nebelaiko manęs paika paaugle, kai pasakiau, kad man patinka Kergagio “Žiemą vasarą” ir ją groju, ji pati ėmė ją niūniuot. (: Po to buvo nuobodoka. Skaičiau. Atvyko teta, dėdė, pusbrolis. Pavalgė. Po to teatras. Na, tai, ką maža patyriau ir labai džiaugiuos. Kai tėtis nuėjo laukan į tualetą, atseit šunų pririšti. Grįžo. Po to visi ėmė burbėt, kad laukiam senio. Šunims kažko sulojus, kažkas pasakė, kad tatai senis. Mes greit apsirengę įšėjom į kiemą. Ėmėm ieškoti. Gaila, be sniego nebuvo ir pėdų. Nuėjom iki… hamako. Ten buvo kažkas raudono. Dėdė (pusbroliuko, kuriam kūrėm tą spektaklį) tėtis pasakė, kad gal tai senelis miega. Mes tyliai ėjom, Pauliukas bijojo. Tuomet iš arti pamatėm,kad tai maišas dovanų. Dėdė jį pakėlė, o Pauliukas džiuagės, kai dėdė jį nešė vidun. Aš buvau fotografė. Nuėję vidun greit nusirengėm ir ėmėm dalinti dovanas. Dalino dėdė. O aš fotografavau visus, jų nuotaikas. Ir filmavau,tik niekas nematė (ir gerai, nes gaučiau galvon). Gavau tada nuo tetos auskarus auksinius ir 20Lt nuo močiutės. Ir nuo sesės dovanų. Rankų darbo. Tokios dailutės! Bus jauku namie. Ji taip mus myli… Po to dar pasėdėjau truputį ir paėmus gitarą, natas ir kitas šmutkes nuėjau į kitą kambarį. Grojau, dainavau… “Mano kaikurie meilužiai buvo moterys”, “Rytą vakarą, žiemą vasarą lauk manęs…”, “Sliekas zigmutis pamilo mergaitę Veroniką…”, “Vaikai yra gražūs, bet mergaitės dar gražesnės…”… Pusbrolis ateidavo paklausyt ir parodydavo savo nuomonę. Užsikimšo ausis. ((: Po to, vakare, nuėjau miegoti. Ryte pabuvau gal pusę septynių suvokus, kad ne namie esu. O seniai ne namie miegojau. Pabudus tamsu buvo, tad su mobiliu kankinaus, dar knygą mėginau įveikinėt. Pernai per Kalėdas ar gimimo dieną gavau ir iki šiolei neįveikiau. (: Po to pusryčiai. Ir vėl kitam kambary grojau. Dar pusbroliui skaičiau. Daug kas girdėjo kaip grojau ir šeimos, giminės. Tegul. Po to dėdė rodė kaip moka grot, mus kaimynas aplankė ir pasveikino. Pusbroliui ryte jau mano dainos patiko ir ausų nebesikimšo jis. Dar geras pokalbis su Ernestu. Sėdžiu kitam kambary ir šauksmas iš mamos pusės nežinia kokioj tolybėj: “Urte!”. Atėjau. “Ernestas skambina!”. Na, apsidžiaugiau laaabai. Bet ir giminės taipogi. Galėjo aptart jo vardo grožį. Gerai, kad tik vardo. Nuėjau į kitą kambarį ir kalbėjau tol, kol mam liepė baigt (ilgai) norėdama pasakyti, kad laikas namo. Mane parvežė dėdė su teta ir pusbroliu, o tėvai liko kaime ir grįš ryt, tad esu viena namie su kate, kuri beprotiškai mane myli. Dėdei buvau sakius,kad man patinka bardų muzika. Jis man grįžtant užleido “5'nizza” - patiko labai. Siunčiuos namo dabar tai. Smagu buvo važiuot saulėtą dieną, lėtai lėtai ir klausyt ramios gan gyvos muzikos… Gražu. Grįžus apsimylavau su kate, apsigyvenau prie pc ir pamankštinau dar gitarą. Miela. Tat tokios mano Kūčios.
Ir Kalėdos. Sveikinu.
“Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo, ir tikiu, kad jis ateis ir išgers viską lig dugno…”
“Nes gyvenimas gražus, kai smėlis byra pro pirštus…”
O plotkelė mano mažiausia buvo (atlaužiau minimaliai), ir šiaudas trumpas. bet tatasi buvo, kad paskutinė laužiau ir po stalo mano sėdimoj vietoj šiaudų minimaliai buvo. Niekis. (:
Rodyk draugams
